Pasaulinė patirtis rodo, kad natūraliame, žmogaus neveikiamame miške susiformuoja "natūrali" biologinė įvairovė. Pripažinta, kad didelėse natūraliai besivystančio miško teritorijose (ekosistemose) biologinė įvairovė kinta nedaug.
Svarbiausia priežastis, kodėl taip sunku ūkiniuose miškuose palaikyti biologinę įvairovę, yra ta, kad, miškų naudojimui išaugus, kartais miškų resursai naudojami per daug intensyviai, t.y. peržengiama riba, kai dėl žmonių veiklos buveinės pakinta tiek, kad kai kurių rūšių vietinės populiacijos nebegali išlikti, nes prie tokių buveinių pokyčių jos, vykstant evoliucijai, nebuvo prisitaikiusios.
Miškų ūkio veiklai jautriausios yra vadinamosios tikrosios miško gyvūnų rūšys ir rūšys, kurioms būdingos didelės individualios teritorijos, be kitų, apimančios ir retus miško biotopus (ypač šlapius slėnių ir žemumų miškus). Tuomet, kai miškų ūkio veikla labai skiriasi nuo natūralių gamtoje vykstančių procesų, grėsmė iškyla ir kitiems organizmams, kurie gana lengvai plinta, ir jų mikropopuliacijai funkcionuoti nereikalingi didelio ploto miškai.
Augalai, kerpės bei grybai, kaip indikatorinės organizmų grupės, yra plačiai naudojami kuriant nedidelių seno miško plotelių tinklą. Tokius seno miško sklypus, kurie atitinka specialiai numatytus kriterijus, Lietuvoje įprasta vadinti kertinėmis buveinėmis.
Palikime kai kuriuos medžius augti ar trūnyti
Kadangi su trūnijančia mediena susijusios biologinės įvairovės dalis ūkiniuose miškuose per keletą pastarųjų dešimtmečių buvo labai nuskurdinta, jai palaikyti ir apsaugoti labai svarbu palikti kirtavietėse sausuolius medžius ir jų liekanas - stuobrius.
Jau po metų, daugumoje nudžiūvusių medžių (išskyrus kietuosius lapuočius) gali atsirasti paukščių iškaltų uoksų. Ten, kur sausų medžių miške labai mažai, jie po kelių metų tampa uoksų tiesiog išvarpyti.
Yra žinoma, kad sausi medžiai šiuo metu yra labai deficitinis miško paukščių buveinės elementas. Mat kai kurių stambiųjų plėšriųjų paukščių tupėjimas gerai matomoje vietoje yra būtina demonstracinio elgesio dalis ir tiesiog jų poilsio ar stebėjimo vieta. Sausi aukšti medžiai yra labai svarbios vanaginių, sakalinių ir kai kurių kitų paukščių tupėjimo vietos.
Be to, nudžiūvę medžiai yra svarbus substratas, palaikantis grybų rūšių įvairovę miškuose. Tai labai akivaizdu, nes kai kurie sausuoliai yra tiesiog nusėti jų vaisiakūniais atrodo labai įspūdingai. Pastebėta, kad intensyviai eksploatuojamuose miškuose labai sumažėja negyvą medieną graužiančių vabzdžių - ypač stambiųjų vabalų.
Panašiai kaip sausi medžiai, stuobriai taip pat svarbūs biologinei įvairovei - ypač uoksiniams paukščiams, uoksuose gyvenantiems žinduoliams, negyvoje medienoje gyvenantiems vabzdžiams bei medieną pūdantiems grybams ir kerpėms.
Be sausų medžių ir stuobrių, biologinės įvairovės požiūriu yra svarbūs ir medžiai milžinai (vilkai). Ypač tai pasakytina apie ąžuolus. Tokie medžiai paprastai turi gerai išsivysčiusią lają, todėl gali lengvai išlaikyti stambiųjų miško paukščių lizdus. Išsaugoti plynų kirtimų biržėse, jie net keletą dešimtmečių esti tinkami stambiesiems paukščiams (nesunku priskristi). Mat stambieji paukščiai negali perėti miško tankmėje augančiuose medžiuose milžinuose.
Dargi, pastebėta, kad medžiuose milžinuose neretai susiformuoja natūralios drevės. Seni ąžuolai paprastai subrandina gausų gilių derlių, kuriuo naudojasi daug žinduolių ir kai kurie paukščiai. Esant palankiam mikroklimatui (paaugus naujajam medynui) ant medžių milžinų pirmiausia įsikuria kerpės (taip pat ir retų rūšių).
Todėl medžiai milžinai nepriklausomai nuo jų rūšies plyno kirtimo biržėse turėtų tai pat būti paliekami ir saugomi. Ypač gerai, kai biržėje yra kelių rūšių medžių milžinų. Todėl nors dalį stuobrių ir sausų medžių (bent po vieną hektare; įvairių rūšių) reikia išsaugoti (palikti nekirstus) plyno kirtimo biržėse.
Biologinės įvairovės ir jos sąsajos su paukščiais požiūriu, vertingiausi yra storiausi (dažniausiai ir seniausi) medžiai su didžiausiomis drevėmis (kuo didesnė drevės anga - tuo vertingesni). Pastebėsime, kad dauguma augančių medžių su natūraliomis drevėmis yra palyginti trumpaamžiai. Netekę kitų medžių priedangos, jie paprastai būna mažai atsparūs stipriems vėjams. Tačiau dažnai jie laužiami ne prie žemės, ir likę stuobriai dar kuri laiką išlieka svarbūs biologinei įvairovei. Kadangi tinkamų uoksams kalti spygliuočių medžių mažiau, nei paukščiams reikia, spygliuočių medynuose bent nedidelė minkštųjų lapuočių priemaiša būtina. Senais didžiųjų genių iškartais uoksais naudojasi daug kitų paukščių.
Medžių su stambiais uoksais vaidmuo miške biologinės įvairovės apsaugos ir palaikymo požiūriu yra daug didesnis nei su mažais ir vidutinio dydžio uoksais. Biologinės įvairovės apsaugos ir palaikymo požiūriu medžių su uoksais ekologinėje grupėje vertingiausi yra storiausi (dažniausiai ir seniausi) medžiai su dideliais uoksais. Nuo jų buvimo ir gausos labai priklauso daugelio uoksinių paukščių (žalvarnių, kukučių, uldukų, lutučių, naminių pelėdų, klykuolių ir kitų) bei kai kurių žinduolių (šikšnosparnių ir kitų) pasiskirstymas ir vietinė gausa.
Venkime vienarūšių medynų
Ne paslaptis, kad natūraliai augusiame (t.y. įvairiaamžiame ir įvairiarūšiame) miške natūraliai kilus gaisrui ar ji nusiaubus uraganui, dažniausiai dalis medžių (ypač pavieniai) išlieka gyvybingi. Tai reiškia, kad natūraliai augančiame miške net ir po stichinių nelaimių paprastai dalis medžių išlieka ir toliau auga naujai atsikuriančiame miške formuodami naujos kartos įvairiaamžį ir įvairiarūšį mišką.
Kitas svarbus aspektas, kad kaip taisyklė, natūraliai besivystantys miškai paprastai yra įvairiaamžiai. Siekiant, kad miškai ir ateityje būtų tinkama buveinė visoms gyvybės formoms, reikia stengtis palaikyti ir/ar didinti jų tinkamumą toms biologinės įvairovės rūšims, kurioms intensyvus miško ūkis yra labiausiai pražūtingas.
Turėtų būti vengiama miškuose veisti monokultūras. Pušų, eglių monokultūrų tolimesnis veisimas biologinės įvairovės apsaugos požiūriu bei laikantis bendriausių ekologinių miškų ūkio principų yra netinkamas. Šie spygliuočiai turi būti mišrinama su lapuočiais ir/ar tarpusavyje. Dargi, vykdant miškų atkūrimo po kirtimo darbus (atsodinimą), reikėtų skatinti savaiminį vietinių rūšių ir vietinių populiacijų medžių atsiželdinimą.
Juk net plynieji miško kirtimai gali būti natūraliai gamtoje kylančių gana didelių gaisrų arba vėjo stichijos, kai dauguma medžių išverčiami su šaknimis arba nulaužiami, analogas. Taikant čia analizuojamą nuostatą miško ūkio praktikoje, daroma prielaida, kad mišką kertant plynai turi būti suformuojama aplinka, kiek galima panašesnė i degavietę arba uragano suniokotą mišką.
Todėl ūkininkauti reikėtų taip, kad pagrindinių ir sanitarinių kirtimų metu bent 3-4 nudžiūvę medžiai (pirmiausia lapuočiai) kiekviename miško hektare nebūtų kertami. Jie labai svarbūs palaikant tinkamas sąlygas biologinei įvairovei. Be to, yra rekomenduotina, kad tam, kad netrikdyti jautrių rūšių paukščių masinio veisimosi, nuo kovo 15 iki liepos 15 d. miškuose vengti bet kokios ūkinės veiklos, ypač kirtimų.
Reiktų atminti, kad tik įvairiaamžis miškas, kuriame išsaugoma dalis tikrąją gamtinę brandą pasiekusių (pasieksiančių) medynų bei pavienių medžių ir jų grupių, kur auga įvairių rūšių medžiai, kur yra nemažai negyvos medienos (sausų stovinčių medžių, stuobrių, virtelių), yra savotiškas miško, kuriam būdinga turtinga ir stabili biologinė įvairovė, modelio, vizija.
Jaunuolynų ugdymas
Kaip tėvai nuo pat mažumės augina, saugo ir prižiūri savo mažuosius, taip miškininkai augina ir ugdo mišką. Ką tik pasodintiems medeliams reikia skirti daug laiko ir dėmesio: ravėti piktžoles, skiepyti, aptverti tvoromis bei nudažyti kamienus, kad miško gyventojams nekiltų noro jų paragauti. Net ir medelynui ūgtelėjus reikalinga priežiūra: einamieji kirtimai, šviesinimo darbai tam, kad medeliams pakaktų vietos, šviesos, maisto medžiagų.
Už miško kelių priežiūrą dažniausiai atsakingi savininkai, kurie įprastai yra ne fiziniai asmenys, o miškų urėdijos. Jos ir vykdo šių kelių naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę priežiūrą. Tačiau nuo atsakomybės prižiūrint miško kelius nėra atleidžiami ir tikrieji miško savininkai. Miškų įstatyme nustatyta, kad miško kelių, einančių per keleto miško savininkų ir valdytojų valdas, priežiūrą ir remontą privalo atlikti jų valdų valdytojai, savininkai ar naudotojai. Kelio savininkas turi teisę apriboti, nutraukti eismą ar uždaryti kelią dėl eismo įvykių, stichinių nelaimių ar esant itin karštiems orams.
Nuolat yra organizuojamos šiukšlių rinkimo akcijos, tačiau juose dalyvauja tik patys tikriausi gamtos mylėtojai ir puoselėtojai. Dažnai numetę popierėlį, konservų skardinę ar kitą šiukšlę net nesusimąstome, kokią žalą darome miškui. Aplinkoje paliktos popierių atliekos sutrūnija toli gražu ne per vienerius metus, o per žymiai ilgiau.
Erozijai prisilietus prie konservų dėžutės leidžia jai gamtoje išbūti dešimtis metų, skardos ir stiklai šimtmečius gyvuoja Lietuvos miškuose, jei šių šiukšlių niekas nesurenka. Visi šie duomenys nieko nereiškia, jei lyginsime su plastikinio butelio egzistavimu, kuris, galima sakyti, yra amžinas. Tačiau viltis išlieka, kad ateis laikas kai norėsime įžengti į švarius, neužterštus miškus. Taigi susimąstykime prieš mesdami šiukšles tiesiog ten, kur stovime.
Šaltinis: Girininkija.lt
lietuvių
rusų
anglų
