Miško atsodinimas ne tik labai sudėtingas procesas, reikalaujantis išmanymo, profesionalių žinių, bet ir lėšų. Vieno hektaro atsodinimas gali kainuoti apie tris tūkstančius litų. Į kainą įskaičiuota dirvos paruošimas, sodinukai, transporto išlaidos, darbas.
Didžiausią sąnaudų dalį sudaro darbas ir sodinukai. Brangiausiai kainuoja kirtimą atsodinti ąžuoliukais. Mišką atsodinti reikia per tris metus. To neatlikus, taikomos griežtos sankcijos ir baudos.
Miško atkūrimo būdas nustatomas prieš miško kirtimą. Tai atlieka miškotvarkos projektą rengiantis arba šiaip privačių miškų ūkio specialistas.
Miško atsodinimo būdai:
Beje, sodinant galima greičiau atkurti mišką, rinktis norimas medžių rūšis ir, taikant medžių selekcijos pasiekimus, formuoti sveikus miškus. Pasodinus į paruoštą dirvą, sodmenų prižiūrėti beveik nereikia. Didelis privalumas ir tas, kad medelyną galima įveisti ten, kur jis anksčiau neaugo, menkaverčius medžius ir krūmus galima pakeisti pageidaujamomis medžių rūšimis. Jeigu po kirtimo išlieka nemažai gyvybingų, kirtimo metu nepažeistų medelių arba yra vilties, kad atžels pageidaujamos medžių rūšys, tuomet miškas paliekamas, kad pats savaime atželtų.
Sėja yra pats seniausias miškų atkūrimo būdas. Tik kur kas vėliau miškus imta atkurti sodinant sėjinukus, vėliau – sodinukus, išaugintus miško daigynuose. Sėjant mišką, nereikia daigynų, tačiau taip padaugėja želdinių priežiūros darbų.
Miškas sėjamas kuo anksčiau pavasarį, kai išėjęs pašalas ir dirva dar drėgna, nes sėkloms dygti būtina drėgmė, šiluma, oras, o vėliau – ir šviesa (chlorofilas). Sėjinukai – tai medeliai, išaugę sėklų sėjimo vietoje be jokių persodinimų, o sodinukai – tai sėjinukai, persodinti į augynus ir auginti juose apie tris metus iki sodinimo į mišką. Sėjinukai sodinimo vietose geriau prigyja, kai jiems augant pakertamos šaknys. Toliau augant, susidaro trumpesnė šaknų sistema su didesniu smulkių šaknelių kiekiu. Visų pirma, patogiau pasodinti, antra – lengviau prigyja.
Veisiant miškus sodinimu, būtina naudoti miško daigynuose išaugintus sodinukus. Sėja miško daigynuose labai skiriasi nuo sėjos miške.
Pirmiausia daigynuose žemė gerai įdirbta ir patręšta, piktžolės sunaikintos, sėjama plačiomis eilutėmis. Pasėliai intensyviai laistomi, tręšiami, ravimos piktžolės.
Sodinukų amžius ir dydis priklauso nuo medžių rūšies, vietos, klimato sąlygų ir dirvos paruošimo būdo. Tarkim, daugelį lapuočių medžių rūšių sodinti tinka dvejų metų amžiaus, bet tik ne ąžuolo, kurio sodinukai sodinami 3–4 metų. Norint, kad sodinukai geriau prigytų, greičiau augtų iškasus patartina jų šaknis aptraukti moliu. Taip apdorotos šaknys ilgiau neišdžiūsta.
Kiekviena medžių rūšis sodinama skirtingu tankumu. Skirtingas tankumas priklauso ir nuo sklypo sąlygų. Derlinguose plotuose viename hektare sodinama mažiau medelių, nes jie greičiau augs ir jiems reiks daugiau erdvės.
Parenkant miško atkūrimo ir įveisimo būdą, paprastai atsižvelgiama į tokius aplinkos veiksnius:
Ekosistemų apsaugos (II A gr.) miškuose pirmenybė teikiama miško žėlimui. Želdinti galima tik vietinės kilmės (geriausia to paties medyno) miško dauginamąja medžiaga. Kai kurių rūšių draustiniuose galimos specialios miško želdinimo priemonės, numatytos šių draustinių nuostatuose.
Rekreaciniuose (II B gr.) miškuose galimi visi miško atkūrimo ir įveisimo būdai. Pasirenkamas tas, kuris labiausiai užtikrins želdinių ir žėlinių tvarumą ir atitiks rekreacinius poreikius.
Apsauginiuose (III gr.) miškuose pirmenybė teikiama žėlimui. Rezervatų apsauginių zonų miškuose galima želdinti tik vietinės kilmės (geriausia to paties medyno) miško dauginamąja medžiaga. Šios miškų grupės draustinių nuostatuose gali būti numatyti ir kitokie reikalavimai miško žėlimui ir želdinimui.
Ūkiniuose (IV gr.) miškuose galimi visi miško atkūrimo ir įveisimo būdai.
Miškų atkūrimas ir įveisimas
Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai Lietuvoje reglamentuoja tvarių ir produktyvių, daugiatikslės ir specialiosios paskirties miškų, atitinkančių šalies gyventojų ir ūkio poreikius, atkūrimą ir įveisimą, laikantis subalansuoto miško ūkio plėtros principų.
Miško atkūrimas – miško žėlimas ir (arba) želdinimas sklypuose, kuriose prieš tai miškas augo.
Miško įveisimas – miško želdinimas sklypuose, kuriose prieš tai miškas neaugo.
Miško želdiniai – žmogaus pasodinti arba pasėti miško medžiai ir krūmai, atkuriant arba įveisiant mišką.
Miško želdinimas – miško medžių ir krūmų sėklų sėjimas arba miško sodmenų sodinimas įveisiant arba atkuriant mišką.
Miško žėlimas – miško atsikūrimas arba įsiveisimas be žmogaus pagalbos arba taikant miško žėlimą skatinančias priemones.
Miško žėliniai – sužėlę miško medžiai ir krūmai, atsikuriant miškui arba apželiant mišku žemėms, kuriose prieš tai miško nebuvo.
Miškas želia arba želdinamas visuose apaugusiuose mišku sklypuose, kuriuose vyksta natūralūs miško kartų kaitos procesai arba juose augančius medynus numatoma kirsti pagrindiniais, plynais sanitariniais ir rekonstrukciniais kirtimais, o taip pat neapaugusiose mišku žemėse ir ne miško žemėse, kuriose numatytas miško veisimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą tvarką:
Dažniausiai Lietuvoje pirmenybė teikiama pavasariniam sodinimui ir sėjimui. Sodinama iki sodmenų pumpurų sprogimo pradžios. Naudojant sodmenis su apribota šaknų sistema, sodinti galima ir vėliau. Rudenį spygliuočiai sodinami susiformavus pumpurams ir sumedėjus stiebeliams, bet šaknims dar augant, o lapuočiai – tik pradėjus kristi lapams.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sodmenys sodinami tokiu pat gyliu, kokiu jie prieš tai augo medelyne. Puriose ir sausose dirvose galima sodinti 2 cm giliau. Vienmečiai pušies sėjinukai sodinami iki pirmųjų spyglių.
Želdintinose kirtavietėse ir degavietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus, o paliekant žėlimui – ne vėliau kaip per ketverius metus po jų atsiradimo. Žuvę želdiniai ir žėliniai atkuriami ne vėliau kaip per dvejus metus.
Iškirsti ąžuolynai, klevynai, liepynai ir pušynai, augę jiems tinkamose augavietėse, turi būti atkurti taip, kad želdiniuose ir žėliniuose vyrautų tos pačios medžių rūšys.
Dirvos ruošimas želdiniams
Dirvos miško želdiniams ruošimo tikslas – sumažinti konkuruojančios augmenijos įtaką miško želdiniams ir pagerinti dirvos drėgmės rėžimą ir jos struktūrą. ruošiama antroje vasaros pusėje arba rudenį. Sausose augavietėse dirva gali būti ruošiama pavasarį prieš miško sodinimą.
Dirva ruošiama ištisai arba iš dalies. Ištisai dirva ruošiama šiais būdais: ariant, frezuojant, kultivuojant, lėkščiuojant visą želdavietę arba želvietę. Iš dalies dirva ruošiama šiais būdais: išariant vagas ar juostas, padarant aikšteles, duobutes, kauburėlius, supurenant dirvožemį volais. Ruošiant dirvą ištisai, arimo gylis turi būti ne mažesnis nei sodmenų šaknų ilgis.
Dirva žėlimui skatinti ruošiama prieš sėklų byrėjimą, ąžuolo žėlimui – gilėms byrant arba išbyrėjus. Turi būti įdirbta ne mažiau kaip 20 % ploto, kuriame taikomos žėlimą skatinančios priemonės.
Užmirkusiose augavietėse dirva miško želdinimui ruošiama tik ją nusausinus.
Želdinių rūšinė sudėtis ir tankumas
Miško želdinių sodinimo (sėjimo) tankumas ir išdėstymas priklauso nuo medžių rūšių biologinių savybių, augavietės sąlygų, želdinių tikslinės paskirties, sodmenų tipo, parametrų ir mišrinimo ypatumų. Nustatant želdinių pradinį tankumą, atsižvelgiama į esamą ir galintį atsirasti ir išlikti tikslinių medžių rūšių gyvybingų savaiminukų skaičių bei jų išsidėstymo pobūdį.
Atkuriant mišką, tikslinės medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į augavietės sąlygas ir želdinių tikslinę paskirtį. Pirmenybė teikiama mišriems spygliuočių-lapuočių želdiniams. Pirmenybė taip pat teikiama želdinių funkcijas geriausiai atitinkančioms medžių rūšims.
Eglių želdiniai laikinai perteklingo drėkinimo ir drėgnesniuose dirvožemiuose sodinami mišrūs, išskyrus atvejus, kai sklype yra arba gali atsirasti ne mažiau kaip trečdalis pradinio želdinių tankumo tikslinių lapuočių medžių rūšių perspektyvių savaiminukų.
Vėjavartoms palankiose vietose sodinami mišrūs želdiniai, taip pat – priešvėjinės juostos iš vėjui atsparių medžių rūšių. Želdinių tankumas juostose turi mažėti palaukės kryptimi ir pamiškėje turi būti perpus mažesnis negu medynuose.
Norint, kad miško plotas būtų kokybiškai atsodintas, reiktų sodinti apie 10% daugiau, nei rekomenduojama, nes dalis medelių po pirmųjų po pasodinimo metų žūva dėl šalnų, ligų.
Žmogus per dieną gali pasodinti apie 500 medelių.
Pavyzdys: Eglės sodinamos 1,5X2,0 m ir 1,5X1,5 m atstumu, taigi, 1 ha jų sodiname 3300-4500 vnt.
Parengta pagal miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatus.
lietuvių
rusų
anglų
