Miškininkystė - gamybos sritis, užsiimanti miško želdinimu, gerinimu ir augalinių miško išteklių naudojimu. Taip pat - mokslinių tyrimų sritis, tirianti miško želdinimo metodus, miškų ūkio gerinimą. Miškininkystė kaip mokslas tiria vieną svarbiausių biosferos komponentų - miškus.
Miškininkystė užsiima miško auginimu medienos gavybai, miško buveinių apsauga, miškų atkūrimu.
2011 m. Lietuvoje miškai užėmė 2,17 mln. hektarų. Netgi absoliutiniu dydžiu mūsų miškų plotai pakankamai įspūdingi, palyginti su kitomis Europos šalimis. Žinoma, negalime prilygti didžiosioms ir miškingiausioms valstybėms, tokiom kaip Švedija, Suomija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija, turinčioms po 10—28 mln. ha miškų, tačiau mūsų miškų plotai beveik prilygsta Jungtinės Karalystės, Serbijos, Čekijos, Estijos bei Bosnijos ir Hercegovinos miškams.
Didesniąją miškų dalį (56,2 proc.) Lietuvoje sudaro spygliuočių medynai, iš kurių dominuoja pušynai. Jie auga net 727,1 tūkst. ha plote. Minkštaisiais lapuočiais apaugę 816,1 tūkst. ha (39,7 proc.), kietaisiais lapuočiais — 83,8 tūkst. ha (4,1 proc.)
Lietuvos miškingumas — 33,2 proc., tačiau miškai šalies teritorijoje pasiskirstę netolygiai. Miškingiausia — Dzūkija, o mažiausiai miškų turtingas Suvalkijos kraštas. Vienam šalies gyventojui tenka 0,67 ha miško žemės ploto ir 151 m3 medienos.
Žmogaus požiūris į mišką įvairiais laikotarpiais keitėsi. Senovėje miškai žmogui buvo gyvenamoji buveinė, išgyvenimo šaltinis, medžioklės plotai. Vėliau, žmonėms pradėjus verstis žemdirbyste, miškas tapo kliūtimi žemės ūkio plėtrai. Prasidėjo intensyvus miškų naikinimas. Kai kurios Europos šalys (Olandija, Airija, Jungtinė Karalystė, Danija), sparčiai plėtodamos žemės ūkį, savo miškus beveik išnaikino.
Tai neaplenkė ir Lietuvos. Tiesa, lietuvių „kirviai nebuvo tokie aštrūs“ kaip minėtose Europos šalyse. XX a. viduryje Lietuvos miškingumas dar buvo apie 20 proc. Europos žmonės XX a. suprato savo klaidas ir pradėjo grąžinti skolas miškams — miškingumas ėmė augti. Pastaraisiais dešimtmečiais miškai labiausiai išsiplėtė Airijoje, Ispanijoje, Danijoje, Italijoje.
Lietuva taip pat priskirtina šioms šalims: per pastaruosius 20 metų Lietuvoje miškų plotai padidėjo net 215 tūkst. ha, t. y. 11,1 proc.
Deja, kituose pasaulio kraštuose miškų plotų pokyčiai daug blogesni. Tik Azijoje ir Šiaurės Amerikoje per pastaruosius 20 metų miškų plotai kiek padidėjo — atitinkamai 2,8 ir 0,3 proc. Tačiau Australijoje miškų plotai sumažėjo 3,4 proc., Okeanijoje — 3,7 proc., Pietų Amerikoje — 8,7 proc., Afrikoje — 10,0 proc., o Centrinėje Amerikoje — net 24,2 proc. Sparčiausiai miškai mažėja Šiaurės Korėjoje, Nikaragvoje, Pakistane, Ganoje, Hondūre, Ugandoje, Nigeryje, Burundyje, Mauritanijoje, Nigerijoje bei Toge (3 pav.).
Iš viso visame pasaulyje nuo 1990 iki 2010 metų miškų plotai sumažėjo 135 mln. ha, t. y. 3,2 proc.
Paprastai kasmet miškuose priauga nuo kelių iki keliolikos kubinių metrų medienos viename hektare, o per visą medynų auginimo laiką iki brandos amžiaus tokiame plote užauga iki kelių šimtų kubinių metrų medienos. Lietuvoje brandžių medynų tūris dažnai būna 300—400 m3/ha, tačiau retais atvejais gali būti net 1 000 m3/ha.
Antai Prienų miškų urėdijos Degsnės girininkijos miškuose esantis maumedynas priauga net 1 237 m3/ha. Tai pats našiausias Lietuvos medynas. Jam daugiau kaip 150 metų. Maumedynas užima 2,7 ha plotą. Per metus 1 ha jis priauga daugiau kaip 10 m3 medienos. Vidutinis medžių aukštis — apie 42 m, o patys aukščiausi medžiai pasistiebę iki 45—46 m.
Medynų našumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau labai daug lemia miškininkų darbas, pavyzdžiui, kokybiškas medynų atkūrimas, ugdymas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų, todėl labai malonu, kad Lietuvos miškai yra vieni našiausių visame pasaulyje.
Vidutinis Lietuvos medynų tūris — 237 m3/ha. Pagal šį rodiklį Lietuvos miškai yra devintoje vietoje Europoje ir keturioliktoje — visame pasaulyje (iš 232 šalių). Našiausi pasaulyje — Naujosios Zelandijos miškai, kuriuose sukaupta daugiau kaip 430 m3/ha medienos. Europoje našiausi miškai auga Šveicarijoje (345 m3/ha).
Lietuvos miškai daug našesni už Lenkijos, Estijos, Danijos, Latvijos, Baltarusijos, Suomijos, Švedijos ir kt. miškus. Įdomu, kad daugelis didžiųjų šalių pagal miškų našumą stipriai atsilieka nuo Lietuvos. Štai JAV miškai pagal šį rodiklį yra 54 vietoje, Kanados — 78, Rusijos — 83, o Indijos ir Kinijos — atitinkamai 95 ir 103.
Miškų kirtimo intensyvumas skirtingose pasaulio valstybėse skiriasi dešimtimis kartų. Pastaraisiais metais intensyviausiai miškai kertami Portugalijoje, Indijoje, Airijoje. Kasmet šiose šalyse iškertama 4—7 proc. medienos išteklių. Labai intensyviai (2,5—2,8 proc.) naudojami Suomijos, Belgijos, Latvijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės miškai.
Lietuva priskirtina prie šalių, kuriose miškai kertami labai saikingai ir racionaliai (1,5 proc.). Panašus miškų naudojimo intensyvumas yra Lenkijoje, Olandijoje, Austrijoje, Slovakijoje, Estijoje, Šveicarijoje. Kai kuriose šalyse (Argentinoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Brazilijoje, Gruzijoje) kertama tik 0,2—0,5 proc. medienos išteklių.
Lietuvoje prieš pusę amžiaus miškininkai iš nukirstos medienos pagamindavo tik 40—50 proc. vertingų, tinkamų pramoniniam apdirbimui apvaliosios medienos gaminių. Šiuo metu tokios medienos paruošiama apie 80 proc. Panaši vertingos medienos dalis paruošiama Latvijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Tuo tarpu Italijoje tinkama pramoniniam apdirbimui mediena sudaro 65 proc., Šiaurės Korėjoje — 21 proc., Indijoje — 15 proc., Moldovoje — 12 proc.
Pagal Lietuvos Miškų įstatymą, iškirtus mišką privalu jį atkurti ne vėliau kaip per trejus metus. Lietuva yra miškų zonoje, tad čia miškas gali įsiveisti ir natūraliai. Tačiau tai ilgai užtrunka, dažnai natūraliai želia nepageidaujami krūmai ar medžiai, o per mažas žėlinių tankumas ir produktyvumas nepatenkina ekonominių interesų.
Per visą miškų atkūrimo ir įveisimo želdinant laikotarpį (nuo XIX a. pradžios iki šių dienų) Lietuvoje pasodinta ar pasėta apie 900 tūkst. ha miško želdinių. Kultūriniai medynai šiuo metu užima 0,5 mln. ha, tai sudaro 24 proc. mišku apaugusio žemės ploto. Lietuvoje veisiami tik žinomos kilmės selekciniai sodmenys.
Sėklos jų išauginimui renkamos specialiai tam auginamose sėklinėse plantacijose (jų šiuo metu yra apie 850 ha) bei sėkliniuose medynuose. Lietuvoje jau pasodintas pirmas šimtas hektarų lietuviškos hibridinės drebulės plantacinių miškų, kurių plėtra ilgainiui galėtų prisidėti prie natūralių miškų tausojimo.
Pastarąjį dešimtmetį ima dominuoti mišrūs savo rūšine sudėtimi želdiniai, o dėl įvairių priežasčių vis labiau pažeidžiamus eglynus imta keisti lapuočių arba mišriais lapuočių ir eglių želdiniais. Mišrūs įvairių medžių rūšių želdiniai našesni, nes geriau išnaudoja dirvos galimybes, atsparesni stichinėms nelaimėms, o dėl biologinės įvairovės gausos mažiau pažeidžiami ligų ir kenkėjų.
Vieni svarbiausių miškininkų veiklos iššūkių — padidinti ąžuolynų plotus nuo 40 tūkst. ha iki 120 tūkst. ha (maždaug tiek yra miško dirvožemių, tinkamų ąžuolynų auginimui) bei apželdinti įvairius apleistus ir žemės ūkiui nenaudojamus plotus, kurie, Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, sudaro apie 170 tūkst. ha. Apželdinus šias žemes, Lietuvos miškingumas padidėtų iki 36 proc. Pažymėtina, kad miškų veisimas atliekamas pagal nustatytą tvarką, laikantis kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, gamtinių bei kultūros vertybių išsaugojimo reikalavimų.
Šaltinis: LR Aplinkos ministerija
lietuvių
rusų
anglų
